Ankstyviausius scenos fonus sudarė tapytos drobės dekoracijos, paprastai vaizduojančios architektūrą, peizažus ar mitologines scenas. Renesanso laikais taikant linijinę perspektyvą buvo sukurti tapyti fonai, perteikiantys gylio pojūtį ir taip sustiprinti trimatį scenos efektą.
XVIII amžiuje scenos dizaineriai -, tokie kaip Bibienos šeimos nariai -, savo fone sukūrė vis sudėtingesnius perspektyvos ir chiaroscuro efektų metodus; ypač operoje ir teismo teatre, šie fonai tapo pagrindiniu elementu kuriant didingos scenos. Po XIX amžiaus pramonės revoliucijos mechanizacijos ir apšvietimo technologijų pažanga dar labiau paskatino naudoti fonus ir tapo standartiniu šiuolaikinių scenos menų žanrų komponentu, įskaitant spektaklius, operą, baletą ir miuziklus.