Pekino operoje scenos užuolaidos neturėtų būti naudojamos per daug; Pagrindinis principas yra tas, kad spektaklis turėtų paskatinti vaizdingą aplinką, o ne aplinka, skatinanti spektaklį. Scenos užuolaidų dizainas turi būti suderintas su siužeto laiko ir erdvės poslinkiais, kad būtų išvengta klaidos, kai vaizdingas fonas yra nesuderinamas su veiksmu -, kaip rodo atvejai tokiuose kūriniuose kaip *Legenda apie baltąją gyvatę* ir *Xi Shi*. Vaizdai, pavaizduoti ant užuolaidų, turėtų būti glaudžiai integruoti su konkrečia scena; Pavyzdžiui, operoje *Šernų miškas* vaizdingas fonas turėtų pasikeisti po „apvalaus pasivaikščiojimo“ sekos. Be to, užuolaidų naudojimas neturi užgožti paties spektaklio; reikėtų vengti pernelyg sudėtingų modelių, kurie atitraukia auditoriją.
Per didelis pasitikėjimas scenos užuolaidomis gali lemti jaunųjų Pekino operos aktorių vaidybos standartų pablogėjimą ir, savo ruožtu, sumenkinti unikalų tradicinės, stilizuotos vaidybos technikos žavesį.